Šią Elžbietos istoriją parašė Christopheris Marlowe’as 1588 m.
Jis paremtas vokiečių pasakojimais apie tragišką gydytojo, vardu Daktaras Faustas, istoriją ir gyvenimą bei mirtį. Buvo manoma, kad tokio atlyginimo pasirodymo metu scenoje iš tikrųjų apsireiškė velniai! Taip pat žinoma, kad šis spektaklis išprotėjo aktorius ir žiūrovus! Daktaro Fausto istorija yra krikščioniškas moralės pamokslas. Faustas yra ambicingas ir jį vilioja pažadas turėti daugiau žinių, daugiau galios ir daugiau turto. Pats Faustas yra pats reikšmingiausias simbolinis asmuo – jis reprezentuoja pasididžiavimą ir ambicijas. Jo personažas turi neabejotiną dorybę ir istorija atskleidžia, kad gėrio ir blogio mūšyje yra abi pusės. Jis yra nuodėmės, atpirkimo simbolis [lost] pražūtis ir prakeikimas.
Lotynų kalba žodis Faustas reiškia sėkmę ar kažką palankaus. Remiantis senovės įsitikinimais, Faustas sudarė įpareigojantį sandorį su velnio dvasia. Tai atsitiko mieste, vadinamame Marlowe, kad jis įgytų žinių ir tuo pačiu pasitenkinimą. Goethe aiškiai parodė, kad Faustas atsisakė žinių, skirtų protui, todėl norėjo pažinti kitokį gyvenimą, o tai buvo pademonstruota jo sudarytame sandoryje, su Mefistofeliu. Faustas norėjo patirti pasitenkinimo akimirką, todėl buvo tikima, kad Mefistofelis atneša jam visokį pasitenkinimą, ypač seksualinį, ir buvo sutarta, kad bet kuriuo metu Faustas gali pasakyti „tęsk“, nors ir menas. “, velnias galėjo atimti jo sielą. Faustui pavyko įgyti medicinos, išmintingo amato ir teologijos daktaro laipsnį, tačiau tai jam niekada nedavė viso pasitenkinimo, o greičiau nevilties, ir dėl to jis susitarė su Mefistofeliu.
Faustas buvo puikus žmogus, apie kurį savo kalbose paminėjo net Martynas Liuteris. Jis buvo vertinamas filosofas ir teologas, taip pat astrologas. Jis įvaldė dideles gamtos paslaptis ir dėl to padarė didelį žingsnį panaikindamas Romos katalikų įsitikinimus apie prietarus. Kalbėdamas apie graikų renesansą, buvo manoma, kad Faustas graikams atnešė didelių laimėjimų, nes savo rašymo darbuose Gėtė išryškina aiškią perspektyvą ir didelę meilę bei supratimą, kurį Faustas turėjo graikams. Kalbėta, kad jam pavyko iš vandens iškelti žemę, kad padėtų jiems įsikurti.
Pasak Biblijos pasakojimo, Simonas, pasakojime esantis magas, turėjo didelių ir galingų galių, kurios buvo naudojamos stebuklams daryti. Helen, kuri buvo prostitutė, daugeliu atvejų lydėdavo Simoną Magą visur, kur jis lankėsi. Magas ir Faustas buvo popiežiaus galių ir religijos simboliai. Savo kūryboje Goethe vaizduoja paskutines savo gyvenimo akimirkas (Faustą), kuomet jis mirė išlaisvinęs žemę iš vandens ir aprūpinęs jas žeme. Jo siela buvo pakelta į dangų, apie kurią jis paminėjo knygoje. Goethe pateikia aiškų Fausto apibrėžimą ir supratimą. Tačiau kai kuriais atvejais buvo manoma, kad tai vaizduoja savanaudišką požiūrį į Faustą. Priešingai, jis padėjo surinkti žemę graikams, o tai iš esmės priskyrė jį prietaringam cherubų ir mistinės egzistencijos pasauliui.