Išprievartavimas
išžaginimas – neteisėti lytiniai santykiai, dažniausiai susiję su lytiniais santykiais, prieš aukos valią, panaudojant jėgą ar grasinant panaudoti jėgą, arba su asmeniu, kuris negali duoti teisėto sutikimo dėl nepilnametystės, psichinės ligos, proto negalios, apsvaigimo, nesąmonės ar apgaulės. Daugelyje jurisdikcijų išžaginimo nusikaltimas buvo priskirtas prie seksualinės prievartos nusikaltimo. Ilgą laiką buvo manoma, kad išžaginimą sukelia nežabotas lytinis potraukis, tačiau dabar jis suprantamas kaip patologinis galios aukos atžvilgiu įtvirtinimas.
Apimtis, poveikis ir motyvai
Nuo XX a. pabaigos teisinė išžaginimo apibrėžtis iš esmės pasikeitė. Tradicinis apibrėžimas buvo siauras tiek lyties, tiek amžiaus atžvilgiu; išžaginimas buvo vyro lytinis aktas su moterimi prieš jos valią. Dabar išžaginimas suprantamas taip, kad prievartautojas arba auka gali būti suaugęs bet kurios lyties asmuo arba vaikas. Nors išžaginimas gali įvykti ir tos pačios lyties asmenims santykiaujant, dažniausiai jį įvykdo vyras prieš moterį. Be to, vis dažniau išžaginimu laikomi vyro lytiniai santykiai su žmona prieš jos valią, o prievartinė prostitucija ir seksualinė vergovė – išžaginimo formos. 2012 m. JAV Teisingumo departamentas priėmė naują išžaginimo apibrėžtį, kuri bus naudojama FTB vienodų nusikaltimų registravimo programoje ir kuri geriau atspindi valstijų baudžiamuosius kodeksus ir išžaginimo aukų patirtį. Pagal šią apibrėžtį išžaginimas – tai „bet koks, kad ir menkas, įsiskverbimas į makštį ar išangę bet kuria kūno dalimi ar daiktu arba oralinis įsiskverbimas kito asmens lytiniu organu be aukos sutikimo”.
Išprievartavimas dažnai aiškinamas arba pateisinamas kaip rasinės, etninės ir klasinės neapykantos apraiška arba kaip patriarchalinės sistemos, kurioje moterys laikomos vyrų nuosavybe, padarinys. Kad ir kokia būtų jo kilmė, išžaginimas yra sunkus nusikaltimas ir daugumoje šalių, kuriose galioja bendrosios teisės sistema, laikomas nusikaltimu. Daugelyje bylų dėl išžaginimo kaltinamojo kaltė arba nekaltumas priklauso nuo to, ar auka sutiko, ar nesutiko lytiškai santykiauti. Sutikimo nustatymas dažnai gali sukelti kankinančią kryžminę išžaginimo aukų apklausą teisme. Dėl to daugelis išžaginimo aukų nusprendžia nepranešti apie nusikaltimą policijai arba atsisako pareikšti kaltinimus užpuolikams. Pavyzdžiui, Teisingumo statistikos biuro, priklausančio JAV teisingumo departamentui, duomenimis, 2016 m. policijai buvo pranešta apie mažiau nei ketvirtadalį išžaginimų ar seksualinių prievartavimų šalyje. Net ir tada, kai kaltinamieji išžaginimu patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, išteisinamųjų nuosprendžių skaičius yra didesnis nei vidutinis, daugiausia dėl to, kad sunku įrodyti nusikaltimą, kuriam paprastai nėra trečiųjų šalių liudytojų, ir dėl to, kad moterų parodymais dažnai gali būti mažiau pasitikima nei vyrų. Todėl apie išžaginimus ir pranešama, ir persekiojama nepakankamai. Siekiant apsaugoti moteris nuo žeminančios kryžminės apklausos, daugelyje jurisdikcijų priimti išžaginimo apsaugos įstatymai, kuriais ribojama kaltinamojo advokato galimybė pateikti
Psichologiniai prievartautojų motyvai yra sudėtingesni, nei manyta anksčiau. Tai gali būti noras nubausti, atkeršyti, sukelti skausmą, įrodyti savo seksualinį pranašumą ir kontroliuoti per baimę. Išprievartavimo aukų psichologinės reakcijos taip pat skiriasi, tačiau paprastai jos apima gėdos, pažeminimo, sumišimo, baimės ir pykčio jausmus. Nukentėjusieji dažnai nurodo, kad jaučiasi nuolat išniekinti, negali jaustis švarūs, patiria didžiulį pažeidžiamumo jausmą ir paralyžiuojantį jausmą, kad negali kontroliuoti savo gyvenimo. Daugelį persekioja baimė dėl vietos, kurioje įvyko nusikaltimas, arba baimė būti sekamam, arba dėl visų seksualinių santykių. Kiti patiria ilgalaikius miego ar mitybos sutrikimus arba negali dirbti. Psichologinės traumos trukmė priklauso nuo konkretaus žmogaus; daugelis jaučia jos padarinius daugelį metų, net ir taikant didelę palaikomąją terapiją. Atsižvelgdami į didelę psichologinę žalą, daugelis psichologų išprievartavimą laiko kankinimo forma – negrįžtamu žmogaus gyvenimo sužalojimu. Be šių psichologinių padarinių, kai kuriose visuomenėse išžaginimo aukoms gresia ostrakizmas ar net mirtis iš giminaičių, siekiančių išsaugoti šeimos garbę, rankų (taip pat gali būti elgiamasi ir su pagrobimo be išžaginimo aukomis).
Daugumoje šalių amžius, nuo kurio asmuo gali duoti faktinį sutikimą lytiškai santykiauti, paprastai yra nuo 14 iki 18 metų (nors kai kuriose šalyse šis amžius yra vos 12 metų). Lytiniai santykiai su jaunesniu nei sutikimo amžius asmeniu vadinami išprievartavimu pagal įstatymą, ir sutikimas nebeturi reikšmės. Sąvoka „išžaginimas pagal įstatymą” konkrečiai reiškia teisinį draudimą lytiškai santykiauti su vaiku ar kitu asmeniu, kuris, kaip manoma, nesupranta fizinių ir kitų veiksmo pasekmių. Sąvoka „išžaginimas pagal įstatymą” taip pat gali reikšti bet kokią seksualinę prievartą, kurią prieš asmenį, sulaukusį amžiaus, nuo kurio asmuo gali duoti sutikimą, įvykdo asmuo, užimantis autoritetingą padėtį (pvz., darbdaviai, mokytojai, dvasininkai, gydytojai ir tėvai). Įstatyminis išprievartavimas aukoms dažnai sukelia ilgalaikę psichologinę ir fizinę žalą, įskaitant lytiškai plintančias ligas ir negalėjimą susilaukti vaikų.
Pavyzdžiui, išžaginimai pagal įstatymą buvo ypač paplitę Pietų Afrikoje laikotarpiu po apartheido panaikinimo, kai buvo apskaičiuota, kad maždaug du penktadaliai Pietų Afrikos išžaginimo aukų buvo jaunesnės nei 18 metų. Daug išžaginimų šalyje buvo įvykdyta klaidingai tikintis, kad lytiniai santykiai su mergina (įskaitant kūdikį) išgydys prievartautoją nuo ŽIV/AIDS. Interpolo duomenimis, XXI a. pradžioje Pietų Afrikos Respublikoje vienam gyventojui teko daugiau išžaginimų nei bet kurioje kitoje šalyje. Pietų Afrikos Respublikos Medicinos tyrimų tarybos 2009 m. atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei ketvirtadalis Pietų Afrikos vyrų teigė, jog yra išprievartavę. Beveik trys ketvirtadaliai šių vyrų pirmą kartą išžagino nesulaukę 20 metų, o beveik pusė jų buvo recidyvistai. Daugelis tyrimo dalyvių dėl išpuolių nesigailėjo.