„Nepatikimas pasakotojas” sapnuose
Ar galiu pasitikėti savo sapnųaš nuomone ir emocijomis? Labiausiai tikėtina, kad sapno aš (sapno personažas „aš”) pritars mano budrumo požiūriui į sapno įvykius. Prisimindamas ir rašydamas ar pasakodamas sapną, sapno ego laikau „savimi” ir galiu lengvai priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad tai, ką sapno ego galvoja ir jaučia, patikimai atspindi „tiesą” apie sapno situaciją. Tačiau pažvelkime į tai atidžiau…
Jungo sapnų tyrinėtojas Jamesas Hillmanas yra pasakęs, kad „sapne ego dažniausiai klysta”, t. y. sapno ego yra linkęs sapno pasauliui taikyti budriojo gyvenimo pasaulėžiūrą ir taip neteisingai interpretuoti sapno įvykius. Paprastai sapno ego pritaria budriojo ego prielaidoms ir išankstinėms nuostatoms, tačiau sapnų pasaulis kaip visuma gali pasiūlyti stebėtinai skirtingų perspektyvų ir galimybių.
Žvelgdamas į savo sapną, turiu prisiminti, kad net ir budriame gyvenime mano paties požiūris nėra vienintelis būdas žvelgti į dalykus – aš turiu kvestionuoti šį požiūrį atsižvelgdamas į kitų indėlį. Sapnų pasaulyje tai galioja dar labiau, nes sapnai beveik visada man pasako daugiau, nei mano sąmoningas protas jau žino (žr. Džeremio Teiloro (Jeremy Taylor) Darbo su sapnais priemonių rinkinį Nr. 4). Sapnų ego požiūrį reikėtų priimti tik kaip vieną iš daugelio galimų sapnų įvykių supratimo būdų. Ką sako likusi sapno dalis? Kokie kiti požiūrio taškai yra galimi?
Dirbau su šiuo sapnu savo bendraamžių sapnų grupėje, ir pirmosios įžvalgos, kurios kilo, atitiko sapno ego nuomonę apie situaciją. Kažkas keistai gražaus ir turinčio kūrybinį potencialą „išėjo iš manęs” (kaip Adomo šonkaulis…), o arogantiškas bičiulis (patriarchalinis vyras? vidinis kritikas?) bandė sumenkinti jo reikšmę (sutepdamas šonkaulį ir leisdamas suprasti, kad jo „tikroji spalva” buvo sutepta). Jis taip pat menkino šio naujojo kūrinio šaltinį (apibūdindamas ją (mane) kaip pažeistą ar silpnavalę). Grupėje visi buvome linkę atmesti profesoriaus pasiūlymus, taip sustiprindami neigiamą sapno ego reakciją į jį.
Profesorius akivaizdžiai buvo įžeidžiantis personažas, o jo teiginiai buvo neteisingi tiesiogine prasme, todėl atrodė pagrįsta manyti, kad jis atstovauja klaidingam požiūrio taškui… Akivaizdu, kad kadangi nesu alkoholikė ir neturiu „orgazmo disfunkcijos”, jis viską suprato neteisingai – nors mano reakcijos diskomfortas ir gynybiškumas tiek sapne, tiek apie sapną byloja apie tai… Juk nieko nesistengiu nuslėpti, ar ne? Šonkaulis buvo paprastas ir švarus, nepaliko jokios žaizdos, o tai juk gerai, ar ne? Kam jį sutepti? Argi švari balta spalva nėra jo „natūrali spalva”?
Na, kitas žingsnis, žinoma, buvo pradėti abejoti šiomis prielaidomis.
Grožinės literatūros rašytojai dažnai pasitelkia „nepatikimą pasakotoją”, kad netiesiogiai bendrautų su skaitytoju. Mes skaitome istoriją pirmuoju asmeniu arba iš veikėjo perspektyvos – ir darome prielaidą, kad šis pasakojimas yra daugiau ar mažiau tikslus įvykių vaizdas. O tada pradedame įtarti, kad galbūt čia yra kažkas daugiau, nei manėme. Pasakotojas gali meluoti, klysti arba nesuvokti tikrosios situacijos esmės. Kartais šio pasakotojo nepatikimumas šokiruoja – kaip paslaptingose istorijose, kur detektyvas, bandantis išaiškinti žmogžudystę, galiausiai pasirodo esąs žudikas. Kartais apgaulė arba saviapgaulė yra subtili ir liūdna, pavyzdžiui, romanuose, kuriuose pagrindinio veikėjo geri ketinimai neišvengiamai veda prie tos pačios žalos, kurios jis stengiasi išvengti, arba kai tas veikėjas nežino, kad slepia savanaudiškus motyvus, kurie visiems kitiems yra akivaizdūs.
Ką daryti, jei sapno ego yra nepatikimas pasakotojas? Kai mano sapnų grupė tyrinėjo sapną „šonkaulis”, pastebėjau, kad profesoriaus teiginius priėmiau pažodžiui, kaip ir sapno ego: ir sapnuotojas (aš), ir sapno ego („aš”) reagavo pasipiktinę, įsižeidę.
Pernelyg pažodinis reagavimas į sapno turinį paprastai yra ženklas, kad sapno ego perspektyva yra nepatikima. Sapnas-ego mato situaciją taip, kaip sapnuotojo budrusis ego matytų tą pačią situaciją budriame gyvenime. Ir sapnuotojas, kuris prisimena sapną, kaip ir gero romano skaitytojas, iš pradžių su tuo sutinka. Tačiau vėliau, dirbant su sapnu pagal jo paties sąlygas, sapnų grupė ir sapnuotojas pradeda matyti dalykus kitaip. Atminkite: sapnų pasaulis nėra budrusis pasaulis.