Kariaujant su Vokietija Prancūzija patyrė didelių problemų, nes jas užgriuvo vokiečių kariai kariniame jūrų laivyne. Tai buvo prastos karo taktikos, kurią naudojo Napoleonas III, rezultatas. 1870 m. 80 000 prancūzų kareivių buvo paimti į nelaisvę kartu su imperija ir šaliai neliko nieko kito, kaip tik mokyti paprastus piliečius, kad išgelbėtų situaciją, dauguma naujokų buvo iš Pont-Mano srities. Prieš išvykdami, jie ieškojo Dievo globos išpažindami ir priimdami komuniją su tėvo Guerino palaiminimu.
Prašyti peticijų dėl šių dalykų:
- Esant poreikiui.
- Karas.
- Pagalba su priešais.
- Šventė: 1-rugpjūčio d
- Diena: ketvirtadienis
- Žvakė / emblema: Mėlyna
- Klausimai, susiję su: Priešai ir apsauga karo metu.
Iki 1871 m. pradžios vokiečiai užėmė trečdalį Prancūzijos, tik Dievas galėjo juos išgelbėti, o maldos buvo kalbamos įvairiose šalies dalyse. Daugiau problemų kilo dėl vidurių šiltinės ir raupų protrūkio. Kai kurie netikintieji nustojo melstis, nes vokiečiai priėjo pakankamai arčiau ir prarado viltį, kurią turėjo Dieve.
Išsami informacija apie apsireiškimą
Priešai įsitraukė ir ruošėsi užvaldyti Pont-Main, miestas buvo pilnas patrankų ir šūvių, be jokios vilties įvykti stebuklui, galinčiam atkurti bet kokią taiką. Gyventojai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tęsti savo kasdienę veiklą, nes jie laukė savo likimo, viena seniausių ir pamaldiausių šeimų rajone, likus kelioms akimirkoms iki vakarienės, Barbedette tęsė savo kasdienę veiklą.
Jie buvo dievobaimingi su rožiniu, mišiomis ir maldomis, kurios buvo svarbios jų gyvenimo būdu. Vienas iš šeimos narių, žinomas kaip Cezaris Barbedette, kartu su dviem sūnumis Eugene’u ir Josephu, kuriems buvo atitinkamai 12 ir 10 metų, dirbo žirgyne, kuri buvo jų miego vieta.
Jų kaimynė Jeanette Details aplankė juos, kur jie kalbėjosi apie bendras istorijas apie gyvenimą. Vyresnysis sūnus dėl nuobodulio nuo suaugusiųjų kalbų nusprendė pažvelgti į dangų pro tvarto duris. Jį nustebino kažkoks nepakartojamas padaras ant kaimyno – Augustino Guidecogo namo – stogo. Jis buvo maždaug už 70 pėdų, todėl jam buvo geras vaizdas, tai, ką jis pamatė, buvo graži moteris.
Abu berniukai sakė, kad moteris šypsosi Eugenijui. Kai kaimynė atėjo pažiūrėti, kas vyksta, nieko išskirtinio neįžvelgė. Taip pat darė visi žmonės, kurie bandė pažvelgti į vietą, kurioje berniukai tvirtino, kad tai moteris, ir tai sukėlė tam tikrą sąmyšį, nes visi kaimynystėje atvyko pamatyti, kas vyksta.
Tada kaimiečiai išsikvietė dvi kaime gyvenusias seseris, bet ir jos nematė nieko išskirtinio, sesuo iš kaimo mokyklos, kurioje mokė, išsiuntė tris vaikus, matyt, dvi mergaites ir vieną berniuką. Dvi merginos matė keistą moterį, bet berniukas negalėjo. Tada buvo paskambintas tėvas ir jis atėjo kartu su seserimi, bet jie nieko keisto nematė. Kai kaimynė atėjo į vietą nešiodama vaiką, vaikas išskleidė rankas į tą pusę, į kurią teigė moteris, išreikšdamas didelį džiaugsmą.
Tada staiga ji rankose parodė didelį kryžių, jis buvo nukryžiavęs Jėzų, bet žaizdos nebuvo šviežios. Tada bendruomenė sukalbėjo bendrą maldą ir netrukus ponia buvo uždengta baltu šydu, kai ji atsisveikino su vaikais, kai buvo baigtos maldos. Tai buvo apie devintą valandą po trijų valandų.
Po apsireiškimo miestą beveik užvaldžiusiai Prūsijos kariuomenei buvo įsakyta to nedaryti. Ryte vokiečių kariuomenė pasitraukė ir atrodė, kad karas baigėsi, o po dvylikos dienų buvo pasirašyta Versalio sutartis.
Tada Vilties Dievo Motina buvo patvirtinta atitinkamų institucijų, jos brolija pripažinta visame pasaulyje. Patvirtinimas reiškė, kad tikintysis galėjo atsiduoti Švč. Mergelei titulu.